March 24, 2021
March 24, 2021
Ilgai svarčiau ar reikia rašyti... nes ir taip skaudu... visas mėnuo kasdien tu mano akyse, Agnyte. Tas pirmas mūsų susitikimas 10 klasėje, tas pėsčiomis ėjimas į tą patį Fojė koncertą, kuris skamba fone rašant. Buvom kaimynės, klasiokės, draugės, nuotykių ieškotojos. Tu visada būdavai tas žmogus, kuris pasakydavai tiesą ramiai ir neskaudžiai. Tavo šypsena buvo visada veide, tryškai optimizmu ir gera nuotaika, nors momentų ir nelengvų buvo. Ausyse vis skamba mūsų paskutiniai pokalbiai telefonu... tau net tada daugelis pavydėtų optimizmo, bet...tu išėjai...
Jau dvi naktis mane sapne, kvieti į svečius...gaila realybėj nesuspėjau, kai turėjau galimybę, gaila, kad nebegalėsiu tavęs apkabinti susitikus, gaila, kad gruodžio 31d. nesveikinsiu tavęs su gimtadieniu, bet turbūt uždegsiu žvakutę. GAILA...kad gyvenimas trumpokai leido mums bendrauti ir dar su pertraukomis, bet tikiu dabar tau ten geriau ir tikiu, kad jauti mus visus ir džiaugiesi kitokiu gyvenimu tenai. Apkabinu, DRAUGE tave! Ilsėkis ramybėje! Visada liksi mano atmintyje!
Jau dvi naktis mane sapne, kvieti į svečius...gaila realybėj nesuspėjau, kai turėjau galimybę, gaila, kad nebegalėsiu tavęs apkabinti susitikus, gaila, kad gruodžio 31d. nesveikinsiu tavęs su gimtadieniu, bet turbūt uždegsiu žvakutę. GAILA...kad gyvenimas trumpokai leido mums bendrauti ir dar su pertraukomis, bet tikiu dabar tau ten geriau ir tikiu, kad jauti mus visus ir džiaugiesi kitokiu gyvenimu tenai. Apkabinu, DRAUGE tave! Ilsėkis ramybėje! Visada liksi mano atmintyje!